Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas: ar tai dar vienas įrankis verslui ginčus spręsti baudžiamosios teisės priemonėmis?

Sofia Khatsernova, BITA LAW bendradarbiaujanti teisininkė

(Kęstučio Stungio advokatų kontora)

Šiandien įsigalioja Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas (toliau – KPTAĮ) bei Civilinio kodekso (toliau – CK) 1 knygos, Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) pakeitimai bei papildymai, įgyvendinant 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo. Vis gi, Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) susijusios normas draudžiančios komercinių paslapčių atskleidimą (BK 211 straipsnis) ir komercinį šnipinėjimą (210 straipsnis) keičiamos nebuvo, tokiu būdu šių normų taikymas manytina tapo dar labiau neapibrėžtas, o riba tarp civilinės ir baudžiamosios atsakomybės faktiškai ištrinta, paliekant vienintelį kriterijų – pavojingumo vertinimą (BK 11 straipsnio 1 dalis). Manytina, kad KPTAĮ įsigaliojimas dar labiau paaštrins civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo problemą verslo santykiuose, suteiks erdvės teisiniam piktnaudžiavimui.

Pastarosios BK normos yra blanketinės, ir nukreipia į civilinės teisės aktus, iki šiol kiek matoma iš kasacinės instancijos teismo BK 211 straipsnio taikymo praktikos tai buvo CK,  komercinės paslapties sąvokos aspektu. BK 210 straipsnio taikymo praktika itin negausi, todėl kokias tai esamas tendencijas būtų išskirti sunku ir netikslu. Įsigaliojus KPTAĮ manytina, kad komercinės paslapties įgijimo, naudojimo, perdavimo aspektu, teisės aktu į kurį turėtų nukreipti BK 211, 210 straipsniai, kaip blanketinės normos tampa KPTAĮ.

KPTAĮ pakankamai detaliai apibrėžia kas yra ,,neteisėtas”, komercinių paslapčių gavimas (įgijimas), naudojimas, atkleidimas (perdavimas), tuo darant įtaką BK normų turiniui.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš KPTAĮ 4 straipsnio 1 dalies formuluotės matoma, kad komercinės paslapties gavimas be komercinės paslapties turėtojo sutikimo savaime nelaikomas neteisėtu, o tik (1) neteisėtai gavus prieigą prie duomenų arba (2) atlikus kitus veiksmus prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai.

Baudžiamoji atsakomybę už komercinės paslapties neteisėtą gavimą (įgijimą) numatyta BK 210 straipsnyje: ,,Tas, kas neteisėtai įgijo komercine paslaptimi laikomą informaciją arba šią informaciją perdavė kitam asmeniui <…>”. Kas yra neteisėtas įgijimas BK 210 straipsnio prasme, BK nepaaiškina, todėl tikėtina bus nukreipiama į kitą įstatymą, nuo šiandien, būtent į KPTAĮ. Kokiu būdu bus atskiriama baudžiamoji ir civilinė atsakomybė, spėti būtų sunku, tačiau šioje srityje matoma, erdvė manipuliuoti BK ypač inkriminuojant ,,veiksmus, kurie  <…> laikomi prieštaraujančiais ūkinės veiklos sąžiningai praktikai” bei galimybė kurti daug ,,greitų” baudžiamųjų bylų.

Taip pat, neteisėtumo atvejai apibrėžiami KPTAĮ 4 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato, kad komercinės paslapties naudojimas ir atskleidimas, laikomi neteisėtais, kai  komercinė paslaptis gauta neteisėtai ar buvo pažeisti sudaryti susitarimai draudžiantys jos atkleidimą ar atskleidimo tvarką ir apimtį. Iš esmės analogiškai BK 211 straipsnyje kriminalizuotas komercinės paslapties, gautos profesiniu pagrindu atkleidimas, dėl kurio kilo, BK prasme, didelė, ne mažesnė nei 5700 Eur žala. Taigi, BK 211 straipsnis ir KPTAĮ 4 straipsnio 2 dalis iš esmės yra analogiškos. 5700 Eur žala verslo subjektams abejotina ar civilinėje teisėje gali būti traktuojama, kaip didelė, įprastai bylinėjamasi dėl daug didesnių sumų ir paprastai pakanka civilinės teisės priemonių, todėl kyla klausimas, kodėl apskritai numatyta ir baudžiamoji atsakomybė.

Kiti neteisėtumo atvejai nurodomi apžvelgiamo straipsnio 3 dalyje. KPTAĮ 4 straipsnio 3 dalis numato, kad komercinės paslapties gavimas, naudojimas ar atskleidimas laikomi neteisėtais, jei asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad asmuo iš kurio buvo gauta komercinė paslaptis ją gavo ar atskleidė neteisėtai. Taigi, normoje išskirtos dvi situacijos (psichinis santykis su veika): žinojimas ir turėjimas žinoti. Kalbant apie žinojimą priklausomai nuo jo turinio, tai gali būti traktuotina, kaip bendrininkavimo viena ar kita forma, kokiu būdu reikėtų įvertinti, kada tas žinojimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kada ne – vėl gi neaišku. Kalbant apie situaciją, kai ,,turėjo žinoti”, manytina, kad ji neturėtų būti traktuojama baudžiamojo įstatymo prasme apskritai. Iš esmės analogiškai psichinis santykis su pavojinga veika formuluojamas neteisėto praturtėjimo dispozicijoje (BK 189(prim) straipsnis: ,,<…> turėdamas ir galėdamas žinoti”), tačiau šios normos taikymas yra sudėtingas ir keliantis problemas, todėl manytina tai nėra geriausias juridinės technikos pavyzdys BK, tačiau tai neužkelta kelio kelti baudžiamąsias bylas šiuo pagrindu.

Taigi, iš nurodytų argumentų matoma, kad KPTAĮ įsigaliojimas, be BK 210, 211 straipsnių korekcijų tikėtina sudarys situaciją, kad baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimas bus itin sudėtingu. Taip pat, apibendrinant reikėtų pažymėti, kad verslo subjektai vis dažniau renkasi verslo ginčus spręsti baudžiamosios teisės priemonėmis, nes tai tiesiog pigiau: nėra žyminio mokesčio, duomenų paieška atliekama teisėsaugos, atitinkamai nereikia mokėti už specialiųjų žinių panaudojimo tyrimus ir kt. Šios tendencijos manytina turėtų būti vertintinos neigiamai, nes iškraipo baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio priemonės taikymą, bei apsunkina teisėsaugos darbą. Manytina, kad tik kokybiška ir kompleksinė įstatymų leidyba gali suvaldyti tokį teisinį piktnaudžiavimą.

Parašykite komentarą